erbų sekmadieniu pradėjome Didžiąją savaitę, per kurią minime ir tarsi darsyk išgyvename lemtinguosius Jėzaus Velykų įvykius. Pasirengimas Prisikėlimo sekmadienio džiaugsmui tradiciškai siejamas su pareiga kiekvienam katalikui atlikti išpažintį. Išties Katalikų Bažnyčia ragina savo narius priimti šį sakramentą „bent kartą per metus“ – turėdama omenyje tik kraštutinį minimumą. Kunigas Aušvydas Belickas apgailestauja, kad Atgailos sakramentą neretai priimame menkai pasiruošę, tad ir jo vaisiais iki galo negalime džiaugtis. Ypač svarbu, pabrėžė kunigas, atsakydamas į „Bernardinai.lt“ klausimus, – nebijoti tiesos apie save, kuri išlaisvina ir padeda kurti asmenybę ant tvirto bendrystės su Dievu pamato.
Gavėnia – puiki proga geriau pažinti Atgailos sakramentą, liaudyje vadinamą tiesiog išpažintimi. Kokia nuostata jos atžvilgiu būtų teisinga? Kaip derėtų tinkamai jai pasiruošti?
Atgailos, arba Susitaikymo, sakramentas yra vienas iš gydančiųjų sakramentų. Kaip ir Eucharistija, jis yra priimamas daug kartų. Atgailos sakramentas yra labai svarbus, kadangi atkuria nuodėmės sugriautą ryšį su Dievu, o kartu padeda žmogaus dvasią apvalyti nuo blogio.
Bėda ta, kad neretai jis priimamas gana paviršutiniškai. Žmogus yra linkęs ieškoti lengvesnių, paprastesnių kelių ir labai lengvai patenka į formalumą. Apskritai Atgailos sakramentą žmonės dažniausiai vertina vien kaip nuodėmių išpažinimą, kad reikia atlikt atgailą, sukalbėti poterius – tuo ir apsiriboja. Tuo tarpu Atgailos sakramentas turi penkias dalis, ir visos jos labai svarbios.
Pirmoji – nuodėmes atsiminti arba ištirti savo sąžinę. Tai nereiškia vien įvardyti nuodėmes, blogus darbus, kuriuos padariau – šis veiksmas veda kur kas toliau. Įdomu, kad katalikams jį ignoruojant, tuo pasinaudojo psichologai ir psichoterapeutai – jie labai stipriai išvystė šią dalį: išanalizuoja asmenybę labai stipriai.
Tad pirmiausia reikia ištirti save: kokie dalykai manyje sukelia dvasios žaizdas, komplikuoja mano gyvenimą? Kada tikrai nuoširdžiai atliekame sąžinės sąskaitą, prasideda labai įdomūs dalykai. Kai bandau įvardyti blogį manyje, jis slepiasi, nenori būti atpažintas ir įvardytas. Jeigu vis dėlto žmogus sugeba jį įvardyti, blogis ieško įvairiausių pasiteisinimų: „Supraskit mane, aš nenorėjau to padaryti; nesu toks blogas, kaip jūs apie mane galvojate; aplinka kalta...“ Prasideda išsisukinėjimas, maskavimasis. Iškyla silpnybės, puikybė – žmogus nueina klaidingu keliu.
Nieko nuostabaus – juk tai įrašyta jau pačioje žmogaus prigimtyje. Pradžios knygoje skaitydami apie pirmųjų tėvų nuodėmę, kai Dievas juos suranda apsisprendusius gyventi ne pagal Dievo mintį, o patiems iš savęs kurti dievus – kas įvardijama kaip uždrausto vaisiaus ragavimas – Adomas į Dievo klausimą atsako: „Ieva man davė“. O ši, nekvailesni už Adomą, sako: „Žaltys man davė“. Nukreipia ugnį nuo savęs.
O kokia turėjo būti Adomo reakcija? Jis turėjo tiesiai pasakyti: „Atsitiko bėda, Viešpatie! Mes praradome tą palaimos būvį, kurį buvai mums suteikęs. Kaip dabar atkurti visa tai?“
Matome, kad sąžinės sąskaita nėra toks paprastas dalykas. Reikia išmokti ištirt save be baimės, išsisukinėjimo. Kartais tam trukdo Dievo baimė. Žmogus įsivaizduoja Dievą, kaip jo blogus darbus skaičiuojantį prižiūrėtoją. Tačiau Dievo santykis yra kitas, jo tikslas – atkurti tai, kas buvo pažeista. Jis artinasi prie žmogaus su meile. Ne tam, kad jį apkaltintų, smerktų, o klausdamas: „Ar nori, kad būtų kitaip?“
Kai žmogus atsako: „Taip, noriu“, tada jo klausia: „Ar tu darysi, kad būtų kitaip?“ Dievas neveikia vienašališkai – pakviečia ir žmogų atlikti savo darbo dalį, atkuriant savo asmenybę. Dievas savo pažadus visada išpildo, bėda, kad aš nepadarau savo darbo dalies.
Po labai išsamaus ir dėmesingo tyrimo, kuris trunka ne 5 minutes, bet ir kelias valandas, dienas ar savaites (kartais patartina pasikalbėti su dvasios vadovu ar geru draugu, kuris padėtų susiorientuoti, kas vyksta manyje), artinuosi prie antrosios dalies – gailesčio už nuodėmes.
Gailestis nėra tik Dievo atsiprašymas. Tai kartu ir apmąstymas, bandymas suvokti, kaip blogis reiškiasi manyje, kaip yra įsišaknijęs manyje, kokios to priežastys? Kodėl aš vienokiose ar kitokiose situacijose pasielgiu neteisingai? Mane žeidžiančio blogio suvokimas jau veda į trečiąją sakramento dalį: pasiryžti nebenusidėti. Šis pasiryžimas reiškia, kad ieškau priemonių – man būdingų, man savitų – kaip sutvarkyti savo vidų. Ir Dievas šias priemones parodo – per maldą, dvasinį skaitymą, Šv. Rašto žodį.
Matome, koks tai didelis darbas. Jeigu jį rimtai atlieku, į išpažintį einu labai sąmoningai, gerai suvokdamas, kokia yra mano būklė, ir tuomet išpažįstu, įvardiju blogį.
Nėra lengva sąžinę ištirti. Vieni pažįsta save geriau, kiti – prasčiau. Kaip įveikti kliūtis, trukdančias aiškiai pažvelgti į save?
Kliūtis nėra paprasta įveikti. Tačiau, kai pradedu suvokti, koks yra mano tikrasis santykis su Dievu, kai suvokiu, pavyzdžiui, kad Dievas tiesia man pagalbos ranką, kad jo santykis yra konstruktyvus, išnyksta baimė: aš nebijau Dievo. Tada atsiranda įsipareigojimas, o kartu – atsakomybė, noras pateisinti Dievo pasitikėjimą.
Daug dalykų pasikeičia. Pavyzdžiui, man tampa svarbu ne tai, ką žmonės apie mane pasakys, o tai, koks iš tikrųjų esu, kaip jaučiuosi, kas vyrauja manyje. Man svarbu, ką žmonės apie mane galvoja, kai kuriu savo įvaizdį, pasiduodu puikybei, – taip, tada jų nuomonės labai svarbios. Kita vertus, nors tos nuomonės žeidžia, bet man nieko neduoda. Kai suvokiu, kad jos man nieko nepridės ir neatims, mėginu išsivaduoti iš tos priklausomybės. Grandinės krenta ir laisvėju, tada nebijau įvardyti ne tik Dievo, bet ir žmonių akivaizdoje, kad manyje yra puikybės, pykčio. Tai yra tikrovė, o ką žmonės apie mane pagalvos, tai jų, o ne mano problema. Mano problema – suvokti tuos dalykus ir juos įveikti.
Kas padeda gerai ištirti sąžinę? Dažnai žmones nuvilia faktas, kad vis kartoja tas pačias nuodėmes. Ar dar turi prasmę pasiryžimas nebenusidėti?
Sąžinės sąskaitą padeda ištirti kiekvienoje maldaknygėje esantys klausimai. Jie labai naudingi – kiekvienas klausimas atskleidžia dalelę manęs.
Jeigu būna sunkiau, patartina kalbėtis su dvasios tėvu: besikalbant ima ryškėti pažeistos vietos širdyje, iškyla problemos. Ir pats žmogus, nuoširdžiai žvelgdamas į save, – tai mato.
O nuoširdumo reikia, nes kalbame apie mūsų asmeninį likimą. Tai ne kito žmogaus, tai mano gyvenimas. Anoniminiai alkoholikai turi gerą posakį: „Apgaudinėti kitus yra geras biznis, bet jei imi apgaudinėti save, tai tampa tragedija.“
Peržvelgę visą blogio mechanizmą savyje, pereiname prie ketvirtosios Atgailos sakramento dalies – išpažinties, kai jau tik išpažįstame, įvardijame blogį ir per kunigą gauname Dievo atleidimą.
Ta dalis sutelkta būtent į atleidimą – Dievas dovanoja, išdildo kaltę, o kartu dovanoja pašvenčiančiąją malonę, kuri sustiprina gyventi pagal pažintą tiesą, sėkmingai kurti save. Nuodėmės iškart nedingsta, kartojasi, nes blogio šaknys labai gilios. Dievas suteikia Šv. Dvasios galios, paramos eiti pasirinktu keliu.
Kas yra nuodėmė? Ar prasminga skirstyti nuodėmes į lengvas ir sunkias? Kokios yra išpažintinos?
Blogis blogiui nelygu: skirstymas į lengvas ir sunkias nuodėmes padeda žmogui susiorientuoti. Atgailos sakramento metu išpažįstamos sunkios nuodėmės, patartina ir lengvąsias, jeigu norima išgirsti nuodėmklausio atsakymą ar ko nors paklausti. Tai nėra būtina, nes lengvosios nuodėmės yra atleidžiamos kaskart, kai žmogus nuoširdžiai gailisi iš meilės Dievui, pavyzdžiui, šv. Mišių pradžioje ar šiaip meldžiantis.
Patartina naudotis tokiu principu: sunki nuodėmė yra tada, kada žmogus nusideda svarbiame dalyke, suvokdamas, kad daro nuodėmę ir laisva valia. Jeigu šie trys dalykai sutampa, nuodėmė – sunki, jeigu vieno iš jų trūksta – nuodėmė lengva, pavyzdžiui, jeigu trūksta laisvos valios. Arba nesuvokia, kad tai didelis blogis, arba jeigu nesvarbiame dalyke.
Svarbūs dalykai – tai Dešimt Dievo įsakymų, Bažnyčios įsakymai, artimo meilės įsakymas. Dažnai kartojamos lengvosios nuodėmės gali tapti sunkios. Žmogus, kuris gyvena dvasios gyvenimą, žino Jėzaus mokymą, puikiai mato, ar yra prieštaravimas Dievo tiesai, ar nėra.
Kodėl nuodėmes reikia išpažinti kunigui? Daug kas sako, kad gali jas išpažinti „Dievui tiesiai“ be jokių tarpininkų.
Tai labai subtilus išsisukinėjimo būdas. Jis nieko neįpareigoja, aš nieko nematau, greitai užmirštu ir vėl grįžtu į tas pačias nuodėmes, į tą patį gyvenimo būdą. Žmogus yra psichofizinė būtis. Žmogui reikia ištarti. Pavyzdžiui, žmonės sako, kai išsikalbu, lengviau pasidaro – ir taip yra.
Žmogus išsako nuodėmes kitam žmogui – šiuo atveju kunigui, kuris yra ne tik Dievo atstovas, bet ir bendruomenės, kuriai priklausau ir kuriai nusidėjau. Per jį atsiprašau visos bendruomenės ir įsipareigoju jai keisti savo gyvenimą. Kristus šį gailestingumo, atleidimo ženklą patikėjo pašvęstiems asmenims, kad jie taptų regimu Dievo atleidimo ženklu.
Kokia yra kunigo užduodamos atgailos prasmė? Ar vien jos užtenka?
Žmogui išpažinus nuodėmes, jeigu mato reikalą, kunigas ko nors paklausia arba pamoko, kaip vengti vienų kitų ydų, nuodėmių, kaip savo silpnybes įveikti. Galiausiai „užduoda atgailą“. Tomis maldomis mes ir Dievo atsiprašome, ir žmonių, kurių negalime pasiekti. Meldžiamės už save, kad būtume tvirti užsibrėžtam kely, kad įvykdytume tai, ką esame suplanavę. Meldžiame Dievo malonės tiems, kuriuos įžeidėme.
Paskutinė, penktoji dalis ragina atsilyginti ir taisytis. Tos maldos ir yra taisymosi ženklas. Dažnai žmonės supranta jas, kaip pradžią ir pabaigą. Ne, malda tik įvesdina į ilgą procesą. Raginimas atsilyginti ir taisytis tęsiasi nuolat. Tai nėra vienkartinis veiksmas – konkrečiose savo gyvenimo situacijose aš panaudoju priemones, kurias pažinau tirdamas savo sąžinę ir pasiryždamas nebenusidėti. Stengiuosi nekartoti blogio, siekti gėrio, vyksta savęs kūrimo ir tobulinimo darbas.
Visas Atgailos sakramentas nėra baigtinis, o nuolat vykstantis įvykis. Kai sąmoningai kiekvieną dalį atliekame, jis yra labai paveikus – kur kas paveikesnis nei psichoterapeuto pagalba, kadangi čia veikia Dievas. Tai, ko mes negalime padaryti, – o daug dalykų mes nepajėgūs savyje pakeisti, – visa tai atiduodame į Dievo rankas. Išsivaduojame iš sunkios naštos ir galime susitelkti prie tų dalykų, kuriuos mes galime atlikti, kuriuos mes turime padaryti.
Pabrėžėte tinkamai priimamo išpažinties sakramento veiksmingumą. Tačiau, ar yra atvejų, kuomet vien jo neužtenka, reikia specialisto pagalbos?
Taip, kartais yra atvejų, kai reikalinga psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Aš pats asmeniškai esu ne kartą pataręs kreiptis į specialistą.
Ką reiškia „išpažinties paslaptis“ – ar ji išlaikoma net tada, kai kunigas sužino apie nusikalstamą veiklą, už kurią baudžiama įstatymais?
Nereikėtų painioti civilinės teisės ir sakramento. Be abejo, kunigą saisto išpažinties paslaptis. Ką kunigas išgirsta išpažinties metu, negali pasakoti kitiems, negali net užuominomis leisti suprasti. Jeigu pokalbyje dalyvauja žmogus, kuris buvo išpažinties, ypač turi būti atsargus, kad net nesudarytum jam įspūdžio, jog netiesiogiai bandai ką nors atskleisti. Tai labai subtilūs dalykai. Dvasininkams taikomos labai griežtos bausmės. Jie praranda teisę atlikti kunigiškas pareigas jau pačiu tuo veiksmu – ipso facto, yra suspenduojami. Tik vėliau vyskupas atlieka visus formalumus.
Be abejo, kontroversiškas dalykas, kai kunigas per išpažintį išgirsta apie nusikaltimą. Kunigas turi pareigą atkreipti penitento dėmesį ir visomis įmanomomis priemonėmis paskatinti jį pranešti apie savo veiksmus, prisipažinti ir priimti teisingą bausmę. Kunigas iš savo pusės tikrai daug padaro, kad tą žmogų nukreiptų tiesos keliu.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
Evgenios Levin nuotr.
